Airiai skaičiuoja pinigus neįgaliųjų globai ir ragina vyriausybę nustatyti institucijų uždarymo terminą

Inclusion Ireland – didžiausia Airijoje neįgaliųjų organizacija, švęsdama savo 50 metų jubiliejų reikalauja panaikinti stacionarias neįgaliųjų globos įstaigas. Nors neįgaliųjų padėtis šiuo metu yra geresnė negu prieš 50 metų, to negana, teigia organizacijos vadovė Deirdre Carroll.
Žymus airių ekonomistas ir publicistas Jim Power aptaria paslaugų neįgaliesiems ateitį teigdamas, jog šiuo metu tam Airijoje išleidžiama 1,6 mlrd. eurų. Dominuojantis principas priimant sprendimus dėl globos turėtų būti palankiausias kainos ir kokybės santykis, kuris šiuo metu nėra adekvatus, ateityje paslaugų vartotojas turėtų būti pagrindinis prioritetas.

Reklama

Vaiko teisių specialiose globos ir ugdymo įstaigose tyrimas

2006 metais buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas – ištirti vaikų teisių padėtį jų globos ir specialaus ugdymo įstaigose. Išsami tyrimo ataskaita čia.

Tyrimo sritys apėmė:
– bendrą informaciją apie įstaigą, jos tikslus, veiklą, funkcijas, teikiamas paslaugas, darbo metodus, klientų kaitą, darbuotojus;
– įstaigoje globojamus vaikus, jų šeimyninę padėtį, sveikatos būklę, pagrindinius poreikius;
– vaiko teisės augti šeimoje, bendrauti su tėvais, broliais ir seserimis užtikrinimą ir įgyvendinimą;
– smurto ir problemiško elgesio įstaigoje valdymą;
– bendradarbiavimą su kitomis įstaigomis: vaiko teisių apsaugos tarnybomis, sveikatos priežiūros, švietimo ir ugdymo, socialinės apsaugos įstaigomis, policija ir kt.;
– pagrindines problemas, iškylančias įstaigos veikloje dėl posovietinio paveldo, teisinės bazės spragų, nesėkmingo tarpžinybinio bendradarbiavimo, neefektyvaus vaikų globos sistemos valdymo ir kitų priežasčių.

Stebėsenos metodas (angl. – monitoring) yra reguliarus tikrinimas lankantis įvairiose vietose, kur tam tikru būdu apribojama žmogaus laisvė. Stebėsenos procesas apima tikrinimo rezultatų pristatymą (žodžiu ar raštu), rekomendacijas atsakingoms nacionalinėms ir tarptautinėms instancijoms bei žiniasklaidai ir tikrinimas, kaip rekomendacijos įgyvendinamos.

Pagrindiniai stacionarios vaikų globos sistemos požymiai:

– socialinė izoliacija
Pagrindiniu savo tikslu globos įstaigos laiko socialinę integraciją, kurią dažniausiai supranta kaip vaiko grąžinimu į visuomenę jam sulaukus pilnametystės, o kol jis yra įstaigoje jam stengiamasi suteikti „laimingą vaikystę“. Savo tikslu įstaigos nelaiko vaiko grąžinimo į šeimą. Vaiko teisių apsaugos tarnybos taip pat laiko išsprendę vaiko problemą, kai jį apgyvendina globos įstaigoje ir tolimesnis darbas su šeima nevyksta.

– nutrūkę ryšiai su šeima
Dauguma įstaigose globojamų vaikų turi tėvus, tačiau vaikams gyvenant įstaigose jų ryšiai silpsta, tuo labiau kad tėvams dažnai trūksta motyvacijos bendrauti su vaikais.

– lengva patekti, tačiau sunku išvykti
Yra numatyti ir labai tiksliai apibrėžti vaiko patekimo į įstaigą būdai, reikalingi dokumentai, rekomendacijos ir sprendimai, tuo tarpu išvykimas anksčiau, negu sulaukus pilnametystės, nėra tiksliai reglamentuotas. Daugeliu atvejų jis priklauso nuo atsitiktinumo ar geros valios. Pvz., retas kuris vaikas palieka specialiąją internatinę mokyklą siekiant švietimo numatytų integracijos tikslų ir yra perkeliamas į bendrojo lavinimo mokyklą.

– institucinė kultūra.
Vaikų globos įstaigose vyraujančią institucinę kultūrą atspindi tokie dalykai kaip tarp globotinių paplitęs specifinės terminologijos vartojimas, įstaigų uždarumas visuomenei, probleminių atvejų slėpimas, įstaigose pasitaikantys smurto atvejai, darbo drausmės pažeidimai, probleminio vaikų elgesio valdymo būdai ir pan.

–  neefektyvios sistemos žala darbuotojams
Svarbu paminėti, jog tyrimo metu apie 90% informacijos buvo gauta iš įstaigų darbuotojų, pastebėjome tendenciją, jog mūsų diskusija su administracija ir darbuotojais tyrimo metu užtrukdavo vis ilgesnį laiko tarpą. Jie labai realistiškai ir kritiškai vertino vaikų globos sistemą, vardijo problemas, kylančias jų darbe dėl nesėkmingo, neefektyvaus sistemos funkcionavimo ir tarpžinybinio bendradarbiavimo. Beveik kiekvienoje įstaigoje buvome labai geranoriškai sutikti ir pripažįstama vaikų teisių stebėsenos ir vaikų globos sistemos vertinimo būtinybė, sudaranti prielaidas galimiems pokyčiams „mes nieko pakeisti negalim, gal jums pavyks“.

Faktas, kad vaikas apgyvendinamas stacionarios globos institucijoje ir ją palieka tik sulaukęs pilnametystės, signalizuoja apie rimtas spragas Lietuvos vaikų globos sistemoje.

ES lėšos stacionariai globa: švaistomas laikas, lėšos, gyvenimai… Praleista galimybė???

Europos bendruomeninių paslaugų koalicija pateikė ataskaitą apie Europos Sąjungos struktūrinių fondų naudojimą. Iš jos aiškėja, jog šios lėšos buvo investuojamos stacionariai globai, o ne bendruomeninių paslaugų plėtrai ir tokiu būdu prisidėjo didinant neįgaliųjų socialinę atskirtį Centrinėje ir Rytų Europoje.

European Coalition for Community Living, March 2010. Wasted Time, Wasted Money, Wasted Lives … A Wasted Opportunity? – A Focus Report on how the current use of Structural Funds perpetuates the social exclusion of disabled people in Central and Eastern Europe by failing to support the transition from institutional care to community-based services.

Given that the European Union has allocated the Structural Funds to improve the lives of Europeans, it is important to inquire why some countries continue to use this funding to perpetuate the longterm institutionalisation of people with disabilities, an investment that clearly does not improve
their lives. This report considers how Structural Funds can be used to implement policies for deinstitutionalisation. This is because until people with disabilities can leave institutions and live freely in their local communities, they will not be in a position to benefit from other EU and
national policies that promote equal opportunities, non-discrimination and social inclusion.

2004-2005 metų Žmogaus teisių stebėsenos uždarose psichikos sveikatos priežiūros ir globos institucijose ataskaita

Stacionarios globos institucijos

Pirmosios didelės stacionarios globos įstaigos buvo skirtos pagyvenusiems, sergantiems, neįgaliems, be globos likusiems vaikams – asmenims, kurie patys negali savimi pasirūpinti ir pasikliauti tradicine šeimos ar bendruomenės parama. Kuriantis gerovės valstybėms, socialinės apsaugos sistemose globos įstaigos taip pat užėmė svarbią vietą. Buvo tikima, kad specialiųjų poreikių turintys žmonės efektyviau gauna paslaugas tuomet, kai jie sukoncentruoti vienoje vietoje. Stacionarios globos įstaigos įsitvirtino modernios visuomenės struktūrose, tapo neatskiriama globos sistemos ir socialinės politikos dalimi, įsitvirtino visuomenės supratime apie sutrikusio intelekto ir psichikos ligomis sergančius asmenis ir jų poreikį globai. Įstaigos liko didelės, tačiau jose ėmė dirbti įvairūs specialistai, teikiamos įvairios paslaugos, jos buvo plečiamos, renovuojamos, statomos naujos, augo globojamų asmenų skaičius. Nors šie pokyčiai iš esmės pagerino įstaigose globojamų asmenų kasdienybę, tačiau nemažėjo teisių pažeidimų, kylančių dėl įstaigos dydžio, uždarumo ir hierarchinių santykių tarp darbuotojų ir globotinių. Šie požymiai dideles stacionarias globos įstaigas leidžia priskirti prie kitų disciplinarinės visuomenės institucijų – kalėjimų, ligoninių, lagerių, kuriuos Foucault 1995 laiko galingomis socialinės kontrolės priemonėmis, skirtomis disciplinuoti žmonių elgesį.
Globa stacionariose įstaigose paskutiniais XX a. dešimtmečiais nusipelnė daug kritikos ir vis labiau imta suvokti kaip paskutinė instancija, kai kitos paslaugos neveiksmingos. Sutinkama, kad globa turi būti individualizuota, maksimaliai pritaikyta prie globos reikalingo asmens poreikių, jo vidinių ir išorinių resursų, o standartizuoti, universalūs ir masiniai paslaugų teikimo būdai nėra sėkmingi ir efektyvūs. Nors bendruomeninė globa geriau atitinka globos reikalingų asmenų poreikius, yra pigesnė, naudingesnė tiek iš individualios, tiek iš visuomeninės perspektyvos, tačiau postsovietinėse valstybėse ji įsitvirtina nelengvai. Autoriai identifikuoja tris pagrindines priežasčių, lėmusių stacionarios globos sistemos gajumą, grupes: struktūrinės priežastys – bendra socialinės apsaugos sistema, neefektyvus finansavimas, politinės valios stygius; išorinės priežastys – Vakarų šalių teikiama parama stacionarios globos įstaigoms postsovietinėse šalyse ir neigiamos visuomenės nuostatos globos namų gyventojų atžvilgiu.
Vienos buvusio Sovietinio bloko šalys nuveikė daugiau, siekdamos deinstitucionalizuoti ir decentralizuoti globą, kitos – mažiau. Lietuva XX-XXI a. sandūroje save pozicionavo kaip pažangią sovietinio regiono lyderę, sėkmingai vykdančią sutrikusios psichikos ir sutrikusio intelekto asmenų integraciją į visuomenę, bendruomeninės globos sistemos vystymą, iniciavo ir vykdė daugelį gerosios patirties sklaidos projektų. Politikų, valdininkų, paslaugų teikėjų ir nevyriausybinių organizacijų atstovų delegacijos iš Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos Federacijos, Moldovos, Gruzijos, Kazachijos, Kirgizijos, Uzbekijos lankėsi Lietuvos nacionalinės ir vietos valdžios įstaigose bei paslaugų teikimo tarnybose, dalyvavo mūsų specialistų organizuojamuose ir vedamuose mokymuose. Lietuvos situacijai galima adaptuoti Wallker 1997 teiginį , jog organizuodami mokymus, skleisdami patirtį apie deinstitucionalizaciją, bendruomeninę globą, sutrikusios psichikos ir sutrikusio intelekto asmenų integraciją į visuomenę įtikėjome, jog psichikos sveikatos sistemos reforma vyksta ir Lietuva vis dar yra sektinas pavyzdys kitoms buvusioms Sovietų Sąjungoms šalims. Tačiau statistiniai duomenys, mokesčių mokėtojų bei Europos Sąjungos skiriamo finansavimo paskirstymo srautai socialinės globos sistemai bei žmogaus teisių padėties tyrimai rodo diametraliai priešingą situaciją.

Čia galima susipažinti su 2004-2005 metų Žmogaus teisių stebėsenos uždarose psichikos sveikatos priežiūros ir globos institucijose ataskaita. Projekto metu atliktas tyrimas patvirtino, kad buitinės sąlygos pensionatuose dabar yra daug geresnės: pastatyta naujų korpusų, suremontuota kambarių, sumažinta viename kambaryje gyvenančių asmenų. Tačiau tai tik stiprina stacionarios globos sistemos pozicijas ir didina jos paslaugomis besinaudojančių žmonių skaičių, kadangi šuo metu tai atrodo vienintelė patraukli rūpinimosi psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis alternatyva. Dėl tų pačių priežasčių Lietuva linksniuojama tarptautinėse ataskaitose kaip investuojanti didžiulį kiekį lėšų į neefektyvią institucinę globos sistemą.

Deja, investicijos į stacionarių institucijų modernizavimą neišsprendžia žmogaus teisių problemų. Nepaisant to, kad per pastaruosius 15 metų padėtis Lietuvos stacionariose institucijose, lyginant su kitomis Baltijos valstybėmis, pagerėjo labiausiai, mūsų šalyje vis dar akivaizdžiai pažeidžiamos įvairios psichikos sutrikimų turinčių asmenų žmogaus teisės. Didelė stacionari institucija, sukurta „netinkamiems“ visuomenės nariams izoliuoti ir pasižyminti totalitarinės institucijos ypatybėmis, iš esmės negali užtikrinti žmogaus teisės į privataus gyvenimo gerbimą, informaciją, mažiausiai ribojančią aplinką, judėjimo laisvę ir kitas fundamentalias žmogaus teises. Taigi toliau sukasi ydingas ratas — kuo labiau pažeidžiamos psichikos pacientų žmogaus teisės arba, kitaip tariant, kuo labiau jie luošinami socialiai, skatinant visišką priklausomybę nuo globos, tuo brangiau valstybei kainuoja juos išlaikyti.

Ilgai trunkantis Adios psichiatrijos ligoninėms Argentinoje

2008 metais Argentina ratfikavo Neįgaliųjų teisių konvenciją, 2010 lapkričio mėnesį priėmė naują Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą, o nuo 2011 m. kovo pradėjo psichiatrijos ligoninių uždarymo procesą, kuris, planuojama, užtruks 20-30 metų.

The Long Adios to Psychiatric Hospitals
By Marcela Valente

BUENOS AIRES, Mar 17, 2011 (IPS) – Argentina has begun the process of closing down psychiatric hospitals and integrating mentally ill people into the community, like its South American neighbours Brazil and Chile.

Human rights organisations, mental health professionals and patients’ relatives pushed for a new mental health act, which was finally unanimously approved by the Argentine Congress in late November.

The law is in line with the principles of the United Nations Convention on the Rights of Persons with Disabilities, ratified by Argentina in 2008. But all the parties involved admit that enforcing it will be a slow process.

“The law is simply a milestone along the way; implementing it will take time,“ national director of mental health Yago di Nella told IPS. “Brazil and Chile, which are the most advanced countries in the region in the field, still have work to do.“ Patients’ relatives take a similar view.

Luis Piendibene, head of the Argentine Association for People with Schizophrenia and their Families (APEF), told IPS the law “is modern and progressive, but is not a solution in itself.“

He said it was “essential“ to have a national framework law, which had not existed until now. “It’s unbelievable that in 200 years of institutional history, no mental health law was ever passed.“

However, he acknowledged that getting the law to function properly will take “20 or 30 years of team work.“

The new law states that mental health services must be community-based, and promotes interdisciplinary action involving psychiatrists, psychologists, social workers and related professionals.

According to the law, admission to institutional health facilities is a last resort. General hospitals, where patients can be given comprehensive health care, should be used, for short periods.

This decision provoked controversy and was rejected by some psychiatrists’ associations and managers of general hospitals, but it is central to the law, as it entails the gradual closure of psychiatric hospitals.

A number of organisations apart from APEF support the law, including the Centre for Legal and Social Studies (CELS), a prominent human rights group, the Pan American Health Organisation (PAHO) and the Argentine Federation of Psychologists (FEPRA).

But other groups oppose it. The Association of Argentine Psychiatrists (APSA) questions the law’s insistence on team work with other health professionals, claiming this takes ultimate responsibility for the patient’s medication and treatment away from the psychiatric specialist.

APSA also points out that the health system has no alternative to psychiatric hospital admission for patients experiencing a crisis, such as a psychotic episode or a suicide attempt.

But di Nella rebuffed these criticisms. “Nine out of Argentina’s 24 provinces have no mental hospitals left, and in five other provinces there are only a score of patients in the hospitals, which are about to be closed down,“ he said.

“We know there are cases where admission (to a hospital) is necessary, not as a form of treatment, but as crisis management,“ he said. “Afterwards, there are day centres and group homes for patients who have no family support.“

To meet the new demands, the law provides for expansion of the mental health budget from its present level of one or two percent of the total health budget, to 10 percent, over the next three years, di Nella said.

He added that ending the confinement of patients in mental asylums is not just a question of finances. “It implies a cultural change, a paradigm shift,“ and some general hospitals are resisting the changes, he said.

In di Nella’s view, care of mental health patients should be part of the general health service, “but some people still believe that psychiatric patients should be admitted to exclusively psychiatric hospitals,“ he complained.

In Argentina, conditions today in public hospitals for the majority of the mentally ill contravene PAHO recommendations and the U.N. convention on disability that the country has ratified.

A study published in 2007 by CELS reported that 25,000 people were confined in psychiatric hospitals. Over 80 percent of these patients had been shut away for at least a year, and many of them had been shut away for life.

Most long-stay mental patients are in asylums for social reasons, that is, they have gradually become isolated from their families, partly because of being in a psychiatric hospital, and now have nowhere to live.

“When patients go into hospital for appendicitis, the family doesn’t abandon them. This problem does not arise with any other specialty,“ the head doctor at the José T. Borda psychiatric hospital in Buenos Aires told the authors of the CELS study.

The study, titled “Vidas arrasadas: La segregación de las personas en los asilos psiquiátricos argentinos“ (Ruined Lives: Segregation from Society in Argentina’s Psychiatric Asylums), documents cases of “serious abuse and negligence,“ such as punishment in isolation cells.

It reports physical and sexual violence against patients, lack of medical attention, unhygienic living conditions, overcrowding, absence of rehabilitation and treatment, and deaths that were never investigated.

At major psychiatric hospitals like José T. Borda, it is commonplace to see patients wandering around in a medication-induced haze, toothless, dirty and lonely, begging cigarettes from anyone who walks past, the study describes.

But such a fate is not inevitable. “As family members, we are convinced that pills aren’t everything, and that a multidisciplinary approach can bring about improvements, even if the illness cannot be cured,“ said Piendibene of APEF.

In his view, families can provide the care their mentally ill relatives need, if they are given support.

Piendibene said studies carried out in the United States showed that family members responsible for the care of their mentally ill relatives experience a decline in productivity of between 25 and 50 percent, an indication of the time and effort the role of care attendant requires.

Psychiatrist Hugo Cohen, a mental health adviser for PAHO, welcomed the new law, which is in line with the Caracas Declaration, a regional agreement signed in 1990 and regarded as a watershed in psychiatric care.

Since committing to the Caracas Declaration, Argentina, Brazil and Chile have begun to close mental hospitals as places of confinement. The new law means Argentina can now begin to take more definite action. (END)



Mental Health Europe savo pranešime spaudai ragina atsisakyti žmogaus teises pažeidžiančių stacionarios globos įstaigų.

EUROPE MUST SAY “NO” TO HUMAN RIGHTS ABUSE OF PEOPLE WITH MENTAL HEALTH PROBLEMS

Statement on the need for deinstitutionalization
MHE was highly shocked by the news from a Dutch boy with complex dependency needs, tied to the wall of his room in an institution for persons with mental retardation and mental health problems. He had also not been out of his room for the last 3 years. See video here.
This dramatic situation has received an extended press coverage in the Netherlands and in Belgium. Everybody speaks about an unacceptable, unbelievable and inhuman situation. The different reports speak about 9000 persons living in comparable situations in other institutions – children and young people with learning and mental health problems, psychiatry and the elderly care.
Also the Dutch Government has taken the case seriously. Mrs. M. Veldhuyzen, State secretary visited the institution and the case was also discussed in the parliament. Mr. Jose Smits, a collaborator of ANED (Academic Network European Disability Experts) and Rapporteur for the Fundamental Rights agency (FRA) in Vienna is stating that this is not an isolated case.
MHE states that the running of institutions is in contradiction with the UN Convention on the Rights of People with Disabilities (UN CRPD). The Dutch Government has also not ratified the Convention. More alarming is that the Dutch law proposal on constraints and seclusion (Wetsontwerp Zorg en Dwang) agrees that constraints can be applied without consent when the person is a danger for himself or the others. This opens the door to even more constraints in institutions but also at home. The parents have to accept the solutions offered by the institutions
Mental health Europe wishes to take this exemplary and inhuman case which is unfortunately happening in all EU Countries and ask its members to support
 the ratification of the UN CRPD by their Government;
 the deinstitutionalization process and the creation of community-based services;
 the respect of users rights and their involvement in decision-making;
 the setting up of ombuds services and quality control agency.
There are still more than 1 million EU citizens with disabilities living in institutions. The majority of these institutions produce poor outcomes of service quality, there are frequent reports about physical or sexual abuse, and service users are not granted even their basic human rights.
Mental Health Europe calls all European governments to act consequently and to stop this kind of mistreatment and human rights abuse. According to studies and human rights organizations these unacceptable situations are overrepresented in residential institutions for people living with mental health problems.
For more information: Mental Health Europe, info@mhe-sme.org or +32 2 280 04 68

Moldaviški eksperimentai internatų uždarymo srityje

Tuo metu, kai Lietuvoje milijonai skiriami stacionarios globos įstaigoms rekonstruoti, moldavai ėmėsi radikaliai priešingos bet itin pažangios ir sveikintinos iniciatyvos. 2011 m. vasario mėnesį Moldovos Darbo, socialinės apsaugos ir šeimos ministrė Valentina Buliga paskelbė jog bus uždaroma stacionari vaikų globos įstaiga – Orhei internatas. Visi jo gyventojai – 136 sutrikusio intelekto vaikai – bus integruojami į šeimas, jiems užtikrinant psichosocialines paslaugas bendruomenėje. Uždarymo procesas truks trejus metus, 90 šeimų gaus finansinę paramą, bus įkurtos trys bendruomeninės įstaigos ir devynios mobilios tarnybos, teiksiančios paslaugas kuo arčiau šeimų gyvenamosios vietos. Analogiškos paslaugos numatomos ir dar 800 šeimose gyvenantiems neįgaliems vaikams, siekiant užbėgti už akių jų apgyvendinimui stacionarioje globos įstaigoje. Regione viso numatoma sukurti 270 naujų darbo vietų. Derėtų pabrėžti, jog ambicingieji moldavai lygiuojasi į valstybes, turinčias gilias demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms tradicijas – Naująją Zelandiją, Italiją, Kanadą, kur buvo įgyvendinami panašūs projektai.

Paradoksalu tai, kad 2003 – 2005 metais įgyvendinant tarptautinį projektą „Sutrikusio intelekto vaikų globa Moldovoje“ Lietuvoje lankėsi moldavų specialistai, dirbantys vaikų globos srityje ir čia sėmėsi žinių, patirties, lankė įstaigas, susitiko su vietos ir nacionalinės valdžios atstovais. Projekto įgyvendinimo metu kolegas iš Moldovos stebino Lietuvos pažanga sutrikusio intelekto vaikų globos srityje, progresyvus ir pozityvus valdininkų požiūris, bendruomeninių paslaugų spektras. Deja, žvelgiant iš 20 nepriklausomybės metų perspektyvos, akivaizdu, kad nevyksta jokie planingi strateginiai pokyčiai ir Lietuvoje dominuoja neadekvačiai brangi ir pažeidžianti žmogaus teises stacionari neįgaliųjų, pagyvenusių žmonių ir vaikų globa. Dabar, ko gero, derėtų inicijuoti atvirkštinius mainus – mums tikrai būtų ko pasimokyti iš pažangios moldavų patirties.