2004-2005 metų Žmogaus teisių stebėsenos uždarose psichikos sveikatos priežiūros ir globos institucijose ataskaita

Stacionarios globos institucijos

Pirmosios didelės stacionarios globos įstaigos buvo skirtos pagyvenusiems, sergantiems, neįgaliems, be globos likusiems vaikams – asmenims, kurie patys negali savimi pasirūpinti ir pasikliauti tradicine šeimos ar bendruomenės parama. Kuriantis gerovės valstybėms, socialinės apsaugos sistemose globos įstaigos taip pat užėmė svarbią vietą. Buvo tikima, kad specialiųjų poreikių turintys žmonės efektyviau gauna paslaugas tuomet, kai jie sukoncentruoti vienoje vietoje. Stacionarios globos įstaigos įsitvirtino modernios visuomenės struktūrose, tapo neatskiriama globos sistemos ir socialinės politikos dalimi, įsitvirtino visuomenės supratime apie sutrikusio intelekto ir psichikos ligomis sergančius asmenis ir jų poreikį globai. Įstaigos liko didelės, tačiau jose ėmė dirbti įvairūs specialistai, teikiamos įvairios paslaugos, jos buvo plečiamos, renovuojamos, statomos naujos, augo globojamų asmenų skaičius. Nors šie pokyčiai iš esmės pagerino įstaigose globojamų asmenų kasdienybę, tačiau nemažėjo teisių pažeidimų, kylančių dėl įstaigos dydžio, uždarumo ir hierarchinių santykių tarp darbuotojų ir globotinių. Šie požymiai dideles stacionarias globos įstaigas leidžia priskirti prie kitų disciplinarinės visuomenės institucijų – kalėjimų, ligoninių, lagerių, kuriuos Foucault 1995 laiko galingomis socialinės kontrolės priemonėmis, skirtomis disciplinuoti žmonių elgesį.
Globa stacionariose įstaigose paskutiniais XX a. dešimtmečiais nusipelnė daug kritikos ir vis labiau imta suvokti kaip paskutinė instancija, kai kitos paslaugos neveiksmingos. Sutinkama, kad globa turi būti individualizuota, maksimaliai pritaikyta prie globos reikalingo asmens poreikių, jo vidinių ir išorinių resursų, o standartizuoti, universalūs ir masiniai paslaugų teikimo būdai nėra sėkmingi ir efektyvūs. Nors bendruomeninė globa geriau atitinka globos reikalingų asmenų poreikius, yra pigesnė, naudingesnė tiek iš individualios, tiek iš visuomeninės perspektyvos, tačiau postsovietinėse valstybėse ji įsitvirtina nelengvai. Autoriai identifikuoja tris pagrindines priežasčių, lėmusių stacionarios globos sistemos gajumą, grupes: struktūrinės priežastys – bendra socialinės apsaugos sistema, neefektyvus finansavimas, politinės valios stygius; išorinės priežastys – Vakarų šalių teikiama parama stacionarios globos įstaigoms postsovietinėse šalyse ir neigiamos visuomenės nuostatos globos namų gyventojų atžvilgiu.
Vienos buvusio Sovietinio bloko šalys nuveikė daugiau, siekdamos deinstitucionalizuoti ir decentralizuoti globą, kitos – mažiau. Lietuva XX-XXI a. sandūroje save pozicionavo kaip pažangią sovietinio regiono lyderę, sėkmingai vykdančią sutrikusios psichikos ir sutrikusio intelekto asmenų integraciją į visuomenę, bendruomeninės globos sistemos vystymą, iniciavo ir vykdė daugelį gerosios patirties sklaidos projektų. Politikų, valdininkų, paslaugų teikėjų ir nevyriausybinių organizacijų atstovų delegacijos iš Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos Federacijos, Moldovos, Gruzijos, Kazachijos, Kirgizijos, Uzbekijos lankėsi Lietuvos nacionalinės ir vietos valdžios įstaigose bei paslaugų teikimo tarnybose, dalyvavo mūsų specialistų organizuojamuose ir vedamuose mokymuose. Lietuvos situacijai galima adaptuoti Wallker 1997 teiginį , jog organizuodami mokymus, skleisdami patirtį apie deinstitucionalizaciją, bendruomeninę globą, sutrikusios psichikos ir sutrikusio intelekto asmenų integraciją į visuomenę įtikėjome, jog psichikos sveikatos sistemos reforma vyksta ir Lietuva vis dar yra sektinas pavyzdys kitoms buvusioms Sovietų Sąjungoms šalims. Tačiau statistiniai duomenys, mokesčių mokėtojų bei Europos Sąjungos skiriamo finansavimo paskirstymo srautai socialinės globos sistemai bei žmogaus teisių padėties tyrimai rodo diametraliai priešingą situaciją.

Čia galima susipažinti su 2004-2005 metų Žmogaus teisių stebėsenos uždarose psichikos sveikatos priežiūros ir globos institucijose ataskaita. Projekto metu atliktas tyrimas patvirtino, kad buitinės sąlygos pensionatuose dabar yra daug geresnės: pastatyta naujų korpusų, suremontuota kambarių, sumažinta viename kambaryje gyvenančių asmenų. Tačiau tai tik stiprina stacionarios globos sistemos pozicijas ir didina jos paslaugomis besinaudojančių žmonių skaičių, kadangi šuo metu tai atrodo vienintelė patraukli rūpinimosi psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis alternatyva. Dėl tų pačių priežasčių Lietuva linksniuojama tarptautinėse ataskaitose kaip investuojanti didžiulį kiekį lėšų į neefektyvią institucinę globos sistemą.

Deja, investicijos į stacionarių institucijų modernizavimą neišsprendžia žmogaus teisių problemų. Nepaisant to, kad per pastaruosius 15 metų padėtis Lietuvos stacionariose institucijose, lyginant su kitomis Baltijos valstybėmis, pagerėjo labiausiai, mūsų šalyje vis dar akivaizdžiai pažeidžiamos įvairios psichikos sutrikimų turinčių asmenų žmogaus teisės. Didelė stacionari institucija, sukurta „netinkamiems“ visuomenės nariams izoliuoti ir pasižyminti totalitarinės institucijos ypatybėmis, iš esmės negali užtikrinti žmogaus teisės į privataus gyvenimo gerbimą, informaciją, mažiausiai ribojančią aplinką, judėjimo laisvę ir kitas fundamentalias žmogaus teises. Taigi toliau sukasi ydingas ratas — kuo labiau pažeidžiamos psichikos pacientų žmogaus teisės arba, kitaip tariant, kuo labiau jie luošinami socialiai, skatinant visišką priklausomybę nuo globos, tuo brangiau valstybei kainuoja juos išlaikyti.